APIE ŽMOGAUS KŪNUS

Apie fizinę ir dvasinę žmogaus sandarą bei subtiliuosius kūnus kalbėjau su astrologe, knygų autore  Loreta STONKUTE. „Dažnai įsivaizduojame, kad realybė yra tai, ką matome akimis, tai, ką galime paliesti. Tačiau žmogaus vidinis pasaulis yra daug gilesnis ir turiningesnis už proto iliuzija vadinamą materialią realybę. Daug ką, o taip pat ir subtiliuosius savo kūnus, apvalkalus galime suprasti tik pajautę, įsiklausę į save“,- teigia Loreta.

 Dauguma laiko save tik fiziniu kūnu. Kiek skirtingų žmogaus kūnų egzistuoja Jūsų manymu?

Daugumoje teorijų išskiriami pagrindiniai septyni žmogaus kūnai. Jie taip pat gali būti apibendrinami kaip trys: fizinis, dvasinis ir šiuos du kūnus jungiantysis. Fizinis kūnas, kurį galima vienaip ar kitaip atrasti fizinio pasaulio matavimo prietaisais, sudarytas iš trijų dalių: fizinio, eterinio ir astralinio kūnų. Fizinį kūną pažįstame kiekvienas. Jį galime matyti, paliesti ir su juo dažniausiai save tapatiname.

 Eterinis kūnas – šilumos laukas, išmatuojamas termovizoriumi, kurį, pavyzdžiui, naudoja kariai tam, kad matytų žmogų judančio šilumos silueto pavidalu netgi per sienas. Kai kurie gyvūnai pasaulį mato kaip eterinių, šilumos kūnų visumą. Galima manyti, kad eterinis kūnas nėra kūnas, kad tai – tik šiluma, tačiau šis apvalkalas mus saugo. Kuo kūnas šiltesnis, tuo stipriau jis apsaugotas. Jeigu fizinis kūnas atšąla, lėtėja kraujotaka ir kiti gyvybiniai procesai, eterinis kūnas taip pat traukiasi ir žmogus tampa labiau pažeidžiamas, jis lengviau suserga. Eterinis kūnas priklausomas ir nuo fizinio, ir nuo emocinio (astralinio) kūnų.

 Astralinis (emocinis) kūnas – aukščiausias iš trijų fizinių kūnų. Jis valdo mūsų emocijas ir gali būti matomas subtiliomis spalvomis, švytėjimu, daugeliui žinomu auros pavadinimu. Nors žmogaus akimis matoma tik nedidelė egzistuojančių spalvų ir atspalvių dalis, kai kurie ugdo gebėjimą regėti auros spalvas, švytėjimą ir, galiausiai, pradeda jį matyti. Švytėjimas, auros spalva nėra atsitiktinė. Ji priklauso nuo žmogaus emocinės būsenos. Jeigu jis pyksta, yra sudirgęs, jo auroje dominuoja raudona spalva. Jeigu žmogus tam tikru metu aktyviai užsiima proto veikla, jo aura švytės mėlyna ar violetine spalvomis.

 Visos trys išvardintos fizinio kūno dalys labai susijusios tarpusavyje. Jeigu juntame tam tikrą emociją (jos susijusios su astraliniu kūnu), fiziniame kūne išskiriamas tam tikras hormonas, kuris taip pat lemia kūno šilumos – eterinio kūno pokyčius. Jeigu pykstame, mums tampa karšta, jaučiant baimę, sukausto šaltis... Fizinis kūnas ir visos trys jo dalys reikalingos tam, kad išgyventume materialiame pasaulyje. Kai žmogus miršta, šis kūnas miršta pirmiausiai.

 Virš fizinės plotmės egzistuojantys kūnai negali būti pamatuoti ir regimi, nes neegzistuoja juos pamatyti padedančių prietaisų. Tačiau ilgiau apie juos galvojant ir medituojant galima pajausti ir suprasti šių kūnų egzistavimą. Išskiriamos trys dvasinio kūno dedamosios: karminis (kauzalinis, priežastinis, susijęs su penktąja čakra), budhialinis ir atmano kūnai. Karminis kūnas– didelis, žmogų supantis energijos laukas. Žmonės karmą dažnai įsivaizduoja kaip linijinį, tam tikrą elgesį lemiantį veiksmą: pavyzdžiui, jeigu mokeisi medicinos, tapsi gydytoju.

Tačiau karma, kaip ir mūsų kūnas, nėra linijinė, ji – visa apimanti. Karma veikia ir skatina tam tikru būdu elgtis ne tik vieną žmogų, bet ir jį supančius aplinkinius. Pavyzdžiui, jeigu važiuodami pamatote prie kelio stovintį policijos automobilį, spaudžiate stabdžius, tikrinate greitį, kuriuo važiuojate... Kodėl taip yra? Tokia policininko karma – kur tik jis eis, visi jį pamatę įsitemps. Tai – tarsi savo funkciją atliekanti imuninė visuomenės ląstelė. Ryškus, tam tikrus dalykus lemiantis karminis kūnas supa ir įžymybes: aktorius, dainininkus, prie kurių visi nori prieiti, kurių dėmesio norisi  gauti. Kiekvienas tarsi spinduliuojame tam tikrą informaciją, žinią, todėl, susitikę su vienu žmogumi, jaučiame trauką, o su kitu bendrauti visiškai nenorime.

Aukščiau už karminį yra budhialinis kūnas. Jis – mūsų vertybių ir įsitikinimų visuma. Tai – darinys, stipriai veikiantis žmogų priimant bet kokį sprendimą. Galime elgtis tik taip, kaip leidžia mūsų vertybės. Elgdamiesi priešingai, blogai jausimės ir, galiausiai, vis tiek elgsimės vedami asmeninių vertybių. Pagal savo vertybių sistemą renkamės netgi maistą, kurį valgome, drabužius, kuriuos vilkime... Kuo subtilesnės žmogaus vertybės, tuo harmoningiau jis gyvena. Pakeisti savo vertybes, sudarančias budhialinį kūną, labai sudėtinga, nes jos formuojamos ilgą laiką. Šiuo atveju nuo žmogaus nedaug kas priklauso. Tam, kad šiuose kūnuose kas nors keistųsi, reikalingas aukštesnių jėgų įsikišimas.

 Na, ir aukščiausia, trečioji dvasinio kūno sudedamoji dalis – atmano kūnas. Žodis atma reiškia dvasią, Dievo dalelę. Šiame kūne randasi visą žmogaus evoliucijos kelią lemianti sėkla, kurią jame pasėjo Dievas. Tai – mūsų paskirtis šiame pasaulyje, tik mums vieniems būdingas gyvenimo ir vystymosi kelias. Šią prigimtį siekiame realizuoti daugybę gyvenimų, ji nekinta. Kai žmogus teigia ieškantis savęs, jis ieško būtent šios sėklos, savo esmės, kuri gyvena atmano kūne.

 

Na, o kas jungia fizinius ir dvasinius kūnus?

Trys fiziniai ir trys dvasiniai kūnai susijungia žmogaus širdies energiniame centre (čakroje) – anahatoje – mentaliniame kūne, prote. Dažniausiai žmonės įsivaizduoja, kad širdies čakra susijusi su meile, tačiau iš tikrųjų centrinis žmogaus kūnas yra mentalinis, tai – mūsų protas, kuris skiria žmogų nuo kitų gyvųjų būtybių. Mūsų protas, atsižvelgdamas į atmano kūne esančią Dievo pasėtą sėklą, mūsų prigimtį, tam tikru metu tikslingai kreipia dėmesį tik į reikalingus dalykus. Pavyzdžiui, jeigu žmogus ieško naujo automobilio, jis daug atidžiau stebės automobilius gatvėje. Jeigu moteris laukiasi, ji kreips dėmesį į tai, kas susiję su naujagimiais, vaikais, motinyste. Mentalinio kūno paskirtis – vertinti, kas yra gerai, o kas – blogai.

Jeigu žmogus suvokia šios skirtingų kūnų sistemos veikimą, jis gali ją kontroliuoti. Manau, tai – reikšmingiausias žingsnis evoliucijoje. Pavyzdžiui, jeigu žmogus negeba kontroliuoti savo emocijų, jos yra valdomos aplinkos ir gyvenimo įvykių. Tam tikros emocijos, kurias jis išgyvena nesąmoningai, gali lemti klaidingus jo pasirinkimus ir veiksmus. Visgi, jeigu žmogus suvokia centrinio, visus kūnus apjungiančio mentalinio kūno galią, jis gali kontroliuoti save. Juk kiekvienas įvykis nėra nei blogas, nei geras, jį įvertina tik mūsų mentalinis kūnas. Jeigu tai suvokiame, bet kokiam įvykiui galime suteikti teigiamą prasmę. Tada visuomet jausime harmoniją ir nepatirsime negatyvių emocijų.

Svarbiausia – būti sąmoningu. Ypač dabar, prasidedant vandenio erai, sąmoningumo ugdymas – pagrindinė žmogaus užduotis. Besibaigiančios žuvų eros metu buvo svarbus tikėjimas. Tačiau, būdamas sąmoningu, žmogus geba save kontroliuoti, netgi keisti savo misiją.

 

Kas, apskritai, yra žmogus? Kuriame iš Jūsų išvardintų kūnų randame tikrąjį save, savo esybę?

Galima sakyti, kad žmogus – vieno iš nesuskaičiuojamos daugybės Dievo talentų dalelė. Dievas savo sukurtą pasaulį mato tobulą. Jis regi visas įmanomas spalvas ir atspalvius, užuodžia kiekvieną kvapą, girdi visus garsus. Tik Jis gali visa tai išgyventi vienu metu. Viena gyvoji būtybė to padaryti negali. Ji – tik viena dalelė, galinti pajausti tik tam tikrą spalvų, garsų ir kvapų rinkinį. Visos gyvosios būtybės – visų įmanomų pojūčių išraiška. Negebėdami tobulai jausti, suprasti sau skirto rinkinio, neatliekame savo paskirties. Taigi, į savastį, į tą Aš reikėtų žvelgti plačiau nei į vieną iš kūnų. Tas Aš yra Dievo dalelė. Manau, neįmanoma konkrečiai įvardinti, kas yra žmogus, nes kiekvienas individas – skirtingas, jis – vis kitokia Dievo dalelė.

 

Kodėl verta suprasti savo energinę struktūrą? Galbūt tai nebūtina? Ką praranda žmogus, save laikantis tik fiziniu kūnu?

Apie subtiliąją savo prigimtį neišmanantis žmogus gyvena tarsi sapne. Jis gali realizuoti tik labai nedidelę savo prigimties dalelę. Skirtingos mokyklos skatina žmogų plėsti suvokimą apie save, pažinti save, nes sąmonė plečiasi tik tada, kai daugiau sužinome apie pasaulį. Jeigu pažįstame tik fizinį jo pavidalą, regime tik patį pirmąjį, patį grubiausią planą. Materialios žinios taip pat reikalingos ir labai naudingos, tačiau, regėdami pasaulį tik fiziniu jo pavidalu, prarandame galimybę matyti daug daugiau, žvelgiame labai siaurai.

Daugybė žmonių net neieško atsakymų į reikšmingiausius klausimus, jie nebando pažinti savęs, o galvoja tik apie tai, kur dirbti, ką valgyti ir su kuo miegoti... Dažnai žmonėms nerūpi tai, kas jie iš tikrųjų yra, jiems užtenka to, kad jie gerai atrodo ir yra sotūs. Tačiau visada yra siūlančių pažinti save gilesne prasme. Anksčiau ar vėliau žmogui kyla klausimas apie tikrąją savo prigimtį ir savirealizacijos galimybes. Kiekvieno gyvenime tai įvyksta skirtingu laiku... Kol tinkamas laikas neišaušo, nebandykime pakeisti kito žmogaus. Kol jo viduje negimė noras pažinti save, jis tam priešinsis.

 

Kaip žinias apie subtiliuosius kūnus ir energijas galima pritaikyti kasdienybėje?

Jos reikalingos kiekvienoje gyvenimo situacijoje: buityje, bendravime su kitais žmonėmis... Pavyzdžiui, kadangi domiuosi astrologija, žinau savo gyvenimo kryptį bei svarbiausius uždavinius. Nors kiekvienam žmogui pažinti, atrasti ir suprasti save atrodo labai sudėtinga, o dažnai to netgi nesinori, žinokime turintys tai padaryti. Jeigu astrologiškai matome žmogų, kurio šio gyvenimo svarbiausioji užduotis yra kurti šeimą, tikriausiai jam tai atrodys sudėtingiausia, jis mažiausiai to norės bei daug mieliau sieks karjeros aukštumų. Tačiau, jeigu žinai turintis to siekti, jeigu žinai, kad be šeimos nebūsi laimingas, nors ir nėra paprasta, vis tiek bandai ją kurti ir palaikyti.

Dėl tokio požiūrio keičiasi ir santykiai. Jeigu, nežinodamas savo gyvenimo užduočių, gali vengti spręsti šeimos problemas, suvokęs, kad tai – tavo užduotis, pradedi labiau stengtis. Svarbu suprasti, kad, jeigu darome tai, kas mums skirta, tai, kas sutampa su mūsų misija, mūsų gyvenimo keliu, visos kitos sritys taip pat pradeda klostytis sėkmingai. Pavyzdžiui, nors daugiau dėmesio skiriame rūpesčiui šeima, atsiranda ir palankių karjeros galimybių, didesnės pajamos ar panašiai.

Žinios apie savo ir pasaulio sandarą gelbsti bet kokiuose santykiuose. Suprasdamas kitus žmones, jų veiksmų motyvus ir savijautą, gali geriau su jais sutarti. Pavyzdžiui, susitikęs su giminėmis, kurie nepritaria tavo gyvenimo būdui, gali išlikti ramus, tiesiog išklausyti jų nuomonę ir be pykčio, be egoizmo išsakyti savo poziciją taip, kad nekiltų konfliktas.

Sakoma, kad liga prasideda daug anksčiau, nei jos simptomai pasireiškia fiziniame kūne. Kuriame kūne ir dėl kokių priežasčių atsiranda tikrosios ligos priežastys?

Ligos – kraštutinė priemonė sutramdyti žmogų. Kai kurie nepradeda ieškoti tikrojo savęs ir savo prigimties tol, kol nesuserga rimta fizine liga. Įvairių problemų paskirtis ir yra pažadinti žmogų, priminti jam apie tai, kas svarbu, tai, ką jis turėtų daryti. Jeigu problemą spręsime aukštesniųjų kūnų funkcijomis, pavyzdžiui, pasielgdami tinkamai, remiantis savo vertybėmis (karminis kūnas), problema baigsis. Jeigu elgsimės prieštaraudami savo vertybėms, mūsų mentaliniame kūne atsiras neigiami jausmai, tam tikra įtampa, mes jausime pasielgę netinkamai. Tai lems nuotaikos pablogėjimą, slegiančias emocijas (astralinis kūnas), kurios įtakoja tam tikrų neigiamai veikiančių hormonų išsiskyrimą ir silpstančią energiją (eterinis kūnas), kol galiausiai susirgs ir fizinis kūnas.

Šią grandinę galime nutraukti bet kuriame lygmenyje. Jeigu jaučiame pasielgę netinkamai, supraskime, kad, kaltindami save, išgyvensime neigiamas emocijas, kurios galiausiai lems ligą. Todėl, jeigu jau manome pasielgę ne taip, kaip turėjome, vietoje savigraužos, kelkime energiją aukštyn, planuodami, kaip elgsimės panašioje situacijoje kitą kartą. Panašią situaciją būtinai išgyvensime, ji bus tarsi egzaminas, išbandymas. Galime jo neišlaikyti ir daugybę kartų suklysti, tačiau, jeigu kelsime energiją aukštyn planuodami kitokius, pozityvius ateities veiksmus, anksčiau ar vėliau išspręsime problemą ir ji nebesikartos.

Kur egzistuoja subtilieji žmogaus kūnai? Kaip jie išsidėstę?

Pavyzdžiui, kai naršydami internete matome kalnų atvaizdą, suprantame šį atvaizdą egzistuojant, tačiau negalime jo apčiuopti, negalime tiksliai įvardinti kur šis atvaizdas yra, jis tarsi kompiuterio, interneto viduje. Taip ir žmogaus dvasiniai kūnai egzistuoja jo viduje, vidiniame pasaulyje, negalime įvardinti konkrečios vietos. Sakoma, kad dvasia yra be galo didelė, bet mes niekur negalime jos rasti, negalime jos pamatyti. Užmerkę akis keliaujame į savo vidinį pasaulį ir matome, koks jis beribis. Jame telpa ir žvaigždynai, visos galaktikos... Tačiau kur visa tai yra? Kažkur dvasinėje erdvėje, sąmonėje. Kai žmogus miršta, kai jis netenka fizinio kūno, jis grįžta į dvasinę erdvę. Todėl sakoma, kad materiali visata, kurioje dabar save suvokiame, yra proto visata – ją kuriame protu. Jeigu kas nors atsiranda prote, atsiranda ir fiziniame lygmenyje. Iš tikrųjų materialus pasaulis – proto sukurta iliuzija, tačiau dažnai mums atrodo atvirkščiai.

Žurnalui "Raktas" paruošė Agnieta JONIKIENĖ

 

Loretos Stonkutės citatos:

„Intensyvios emocijos, išgyvenimai beveik visada lemia ligą – kuo jos stipresnės, tuo sunkesnė liga. Kartais būna, kad neigiami išgyvenimai kaupiasi, kol pasireiškia sunkiausiais susirgimais

***

„Įmanoma geriau išvystyti vieną iš subtiliųjų kūnų arba čakrų, tačiau tada nebus visumos harmonijos. Jeigu žmogus vystys tik fizinį kūną, jam bus svarbūs tik išgyvenimo, šilumos palaikymo, sotumo bei malonumų klausimai. Toks žmogus pamirš apie dvasinius dalykus ir tai ilgainiui lems beprasmybės pojūčio atsiradimą. Pavyzdžiui, žmogus gali būti labai turtingas, bet jausti nuobodulį ir nusivylimą. Todėl dažnai materialia prasme daug pasiekę žmonės netgi nusižudo – fizine prasme jie pasiekė viską, tačiau nežino dėl ko gyvenantys.

Kitas kraštutinumas – kai žmogus visiškai pamiršta fizinį kūną ir kreipia dėmesį tik į dvasios dalykus. Tuomet atitrūkstama nuo realybės – žmogus tampa asocialus, jam neberūpi, kaip užsidirbti pinigų, kur gyventi...

Idealiu atveju abu pradai – dvasinis ir fizinis – yra sujungiami. Tai – mūsų aptarto mentalinio kūno (anahata čakros) valioje. Jeigu žmogus gyvena harmonijoje, jam nieko netrūksta, visos gyvenimo sritys sekasi ir yra išpildytos“.

***

„Dievo dalelė žmoguje, atmano kūnas, niekada nesikeičia. Jis visada tobulas. Ta dalelė – tarsi žiūrovas, stebintis, kas vyksta ir per daug dėl to nesisielojantis. Tačiau žmoguje dar gyvena džyva – gyvybė, iliuzinis materialaus pasaulio darinys. Ji save tapatina su fiziniu kūnu. Džyva viso gyvenimo metu kaupia informaciją, kenčia, gimsta ir vėliau skausmingai miršta. Atmano kūnas ramiai stebi kaip džyva tobulėja viską išgyvendama kaip realybę ir laukia, kol ji taps tapati Dievo dalelei – atmano kūnui“.