INTUICIJA

Straipsnis iš žurnalo „RAKTAS“. Autorė Agnieta JONIKIENĖ

Vidinį balsą išgirsime nuraminę protą

Dalis žmonių netiki niekuo, kas nebuvo ištirta mokslinių tyrimų metu. Kiti, atvirkščiai, prisimindami daugybę paneigtų praeityje absoliučiais laikytų mokslo atradimų, jį vertina skeptiškai ir pasitiki savo nuojauta, vidiniu balsu – intuicija. Kretingoje gyvenanti rašytoja, astrologė ir jogos mokytoja Loreta STONKUTĖ (37) teigia, kad šiandien vis daugiau žmonių atranda prarastą ryšį su savo siela, savo vidiniu balsu. ,,Prasidedant Vandenio erai intuicija bus pasitikima labiau, mes prisiminsime kas esantys ir vėl pradėsime atsakymų ieškoti savo viduje”,- šypsosi jauna, įkvepianti moteris, savo kasdienėje veikloje niekada nepamirštanti sustoti ir suklusti – ,,Ką sako mano vidus?”

- Papasakokite apie savo gyvenimo kelią. Kas jame labiausiai reikšminga?

- Galima sakyti, nuo gimimo esu šiek tiek kitokia nei visi, kai kuriems galbūt atrodau keista. Vaikystėje, kol visi mano bendraamžiai veikdavo kažką smagaus ir įprasto vaikams, mes su dviem draugėmis valgydamos ledus kalbėdavome apie Dievą. Kai tai pasakoju kitiems, jie dažnai netiki, kaip ir netiki tuo, kad niekada nesu buvusi girta, nežinau ką tai reiškia. Net nepamenu, gal vaikystėje ir esu paragavusi alaus putos, bet niekada nevartojau svaigiųjų gėrimų, nebuvo noro.

Jaunystėje visiškai netikėtai atradau jogą. Sovietmečiu joga buvo tabu – informacijos apie ją rastibuvo be galo sudėtinga. Tačiau aš, grįžusi iš mokyklos, visuomet norėdavau pasportuoti, ištempti raumenis, judėti, todėl  atlikdavau savo sugalvotus pratimus, kurie man atrodė tinkami kūnui ir kurie leido jaustis maloniai bei atgauti jėgas. Taip pamažu atradau savo judesio sistemą. Vėliau netyčia savo tėčio, kuris buvo kriminalinės policijos viršininkas, knygų lentynoje radau turbūt konfiskuotą knygą apie jogą (ji buvo kopijuota ant paprasto rašomojo popieriaus). Vartydama ją ir analizuodama ten pavaizduotas jogos asanas supratau, kad pati to nežinodama jau ilgai užsiimu joga. Įkvėpta pradėjau skaityti tą knygą ir praktikavau jogą jau žinodama kas tai yra.

Nors dvasingumas mano gyvenime buvo svarbus jau nuo mažens, savo kasdienybę ir profesiją su juo susiejau ne iš karto. Mane vedė aplinkkeliu. Studijavau lietuvių filologiją, etnologiją, baigusi magistrantūrą su ašaromis dirbau mokykloje. Ten dirbdama patyriau daug kančių, jaučiau, kad darbas mokykloje nėra man skirtas. Vėliau dirbau etnokultūros centre, organizavau renginius. Gilinausi į istoriją, analizavau praeitį. Visą mano gyvenimą aukštyn kojomis apvertė vaiko gimimas. Tris metus atostogavau ir šis laikas, būnant namie su mažyliu, kuris nekalba su tavimi, buvo skirtas giliems gyvenimo ir savo kelio apmąstymams, savianalizei. Ilgainiui supratau negalinti grįžti ten, kur anksčiau dirbau, pajutau kaip mane slegia vien mintis apie tai.

Dar studijų metais susipažinau su Klaipėdos universiteto Orientalistikos centro vadove Aleta Chomičenkiene, kuri tuo metu slapta universitete vedė užsiėmimus, kurių metu mokėmės Rytų kultūros paslapčių: energijos tėkmės, akupunktūrinių taškų ir kitų, kaip tuomet atrodė, stebuklų. Po vaiko gimimo vyras padovanojo man Aletos atliekamą masažą. Kai susitikau su ja, gyvenau pasimetusi, nežinodama kokia veikla užsiimti vaikui paaugus. Ji neabejodama man rekomendavo apsilankyti iš Rusijos atvyksiančio astrologo Igorio Ivanovičiaus Vėtrovo astrologijos kursuose. Paklausiusi jos patarimo nuėjau į kursus, manydama, kad ten pabūsiu bent vieną dieną. Tačiau pirmoji diena man taip patiko, kad niekur išeiti net nesiruošiau. Greitai įsiliejau į su astrologija susijusią veiklą, kuri, kaip paaiškėjo, man labai tiko. Vėliau dar baigiau masažo kursus bei tapau jogos mokytoja. Dauguma artimųjų tokius mano gyvenimo pokyčius vertino skeptiškai, jie nesuprato kaip aš, baigusi aukštuosius mokslus, galiu užsiimti, jų nuomone, beprasmiška veikla. Tačiau aš, nepaisydama neigiamų atsiliepimų ir ankstesnę veiklą palikusi praeityje, džiugiai pradėjau naują gyvenimo etapą.

- Kas yra intuicija?

- Egzistuoja tam tikri žmogaus vystymosi, evoliucijos lygiai. Pirmasis lygis – instinktų. Dažniausiai instinktais vadovaujasi gyvūnai ir tai yra būdas, kuriuo Dievas juos veda. Paukščiams kasmet kelią į pietus rodo ne žvaigždės, o dieviškoji sąmonė, per instinktą jiems parodanti kryptį. Gyvūnai nežino, ne supranta, o jaučia ką ir kaip turi daryti. Jie, išmokę tam tikrą veiksmą, pripratę atlikti kažkokią užduotį, ją kartoja nesąmoningai. Antras, aukštesnis vystymosi lygis – gyvenimas remiantis protu, supratimas, suvokimas. Šis lygmuo – jau žmogiškas ir jame gyvenantys žmonės supranta savo elgesį. Aukščiau jo – lygmuo, kuriame žmogus vadovaujasi intuicija. Intuicija apibrėžiama kaip staigi, nesąmoninga mintis arba vaizdinys, tam tikras minčių nušvitimas, leidžiantis žmogui suvokti kaip jis turintis elgtis. Dažniausiai individas negali paaiškinti, iš kur gavęs atsakymą arba kaip sugalvojęs tam tikrą mintį.

Intuicija – ne mąstymo pasekmė, o kažkas, apreikšto iš aukščiau, in energija. Egzistuoja dvi skirtingos energijos:  in ir jan. Žmogus, esantis jan energijoje viską daro sąmoningai, mąstydamas protu. Kai esama  in energijoje, kažkas iš aukščiau viską daro už mus. Taigi, žmogus gali gyventi vadovaudamasis instinktu, elgtis nesąmoningai, gali sprendimus priimti racionaliai juos apmąstęs bei įvertinęs arba, pasitikėdamas intuicija, leisti aukštesnėms jėgoms nuspręsti už jį.

Jogai mano, kad pasaulyje nėra nieko, kas nebūtų Dievas. Visa aplink mus ir mumyse yra dieviška. Kiekviename žmoguje egzistuoja dieviška dalelė, visiškai tapati Jam, vadinama  atma– siela. Tačiau dėl grubios, pernelyg žemiškos mūsų sąmonės, mes dažnai sunkiai suprantame, menkai jaučiame  savo atmą. Visos mano paminėtos žmogiškos evoliucijos, tobulėjimo esmė ir tikslas yra tapti tapačiu atmai, atspindėti ją. Atma yra tarsi šviesa, o mūsų sąmonė – ją surenkantis indas. Kol mes nesame tyri, kol mūsų ego didelis, kol gyvename remdamiesi įsitikinimais, neleidžiančiais mums pilnai priimti Dievo, negalime būti visiškai tapatūs atmai, negalime atspindėti tos šviesos.

Dažnai stiprų intuicijos jausmą išugdę žmonės kitiems, besivadovaujantiems protu, atrodo truputį keisti, priplaukę. Racionalus žmogus viską daro pats, jis vadovaujasi protu ir viską vertina remdamasis juo. Toks žmogus gyvena išorėje. Jis tapatinasi su savo ego ir jaučiasi galintis viską spręsti pats. Atvirkščiai, žmogus, sugebantis užsimerkti, nematyti išorinio materialaus pasaulio, o aiškiai jausti savo vidų, pradeda pažinti dieviškąją dalelę  atmą savyje ir pasitikėti ja. Jam nebėra tokios svarbios materialaus pasaulio normos, jis atsakymus gauna tiesiogiai, jų ieškodamas savo viduje.  Atma visada žino kaip geriausia elgtis, ką rinktis, kurlink eiti.  Atma yra aukščiau už mus ir mūsų trimatį suvokimą, ji gali matyti kiaurai, ji viską žinanti, ji – tobula. Todėl, girdėdami ką ji mums nori pasakyti (o ji kužda kiekvieną akimirką), priimame šią informaciją ir, patikėję, vadovaujamės ja. Intuicija besivadovaujantiems žmonėms sekasi labiau.  

- Per intuiciją gauname tam tikrą informaciją, žinias. Kaip tai vyksta? Iš kur gaunamos šios žinios?

- Su intuicija susijusią informaciją žmogus pasiekia per aukščiausią,  septintąją karūninę čakrą – sahasrarą. Žemiau jos esanti šeštoji adžna čakra susijusi su proto veikla, ji padeda mums mąstyti. Per sahasrarą mus pasiekianti informacija keliauja iš Dievo, visatos, iš aukščiau. Kaip obuolys, plona šakele sujungtas su obelimi, per ją gauna visa, kas geriausia, taip ir žmogus, aktyvavęs karūninę čakrą, turi tiesioginį ryšį su Kūrėju.

- Ar intuicija – duotybė ir ją jaučia ne kiekvienas, ar tai – ugdoma ir įgyjama savybė, jausmas?

- Dovanos šiame pasaulyje dalinamos tik jų nusipelniusiems. Žmonės mąsto: ,,Mocartas gimė su tokia dovana, tokiu talentu...”, tačiau niekas nežino kiek jis turėjo dirbti, kiek groti, siekdamas tobulinti savo įgūdžius. Kadangi esu astrologė, dažnai sudarinėju žmonių horoskopus, galiu pasakyti, kad dovanų beveik nepasitaiko, viskas, ką turime gero ar blogo, yra mūsų pačių užsidirbta, užsitarnauta. Viskas, ką turime dabar – šio ir praeitų gyvenimų rezultatai. Tas pats Mocartas, puikiai grojęs jau nuo mažų dienų, tikriausiai groti pradėjo dar anksčiau nei gimė šiame įsikūnijime, ankstesniuose gyvenimuose. Tokiems žmonėms anksčiau išugdytų gebėjimų nereikia mokytis iš naujo, jiems paprasčiausiai reikalingas mokytojas, galintis apie tai priminti.

Kalbant apie intuiciją galioja tas pats dėsnis. Su savimi, aukštesnėmis savybėmis dirbantis žmogus jau gimęs gali tai, ko negali kiti ir žmonės galvoja, kad jo intuicija – Dievo dovana. Bet tai nėra dovana, tai paties žmogaus, galbūt netgi nesąmoningai išugdyta savybė. Visgi, intuicija išugdoma tik realizavus ir išlavinus pirmus du lygmenis: instinktų ir proto. Viskas vyksta palaipsniui, todėl instinktų lygmenyje, gyvuliškai gyvenantis žmogus intuicijos gali ir nejausti, prieš tai jis turi įveikti tarpinius etapus.

Intuicija ugdoma įvairiais būdais. Savo jogos pamokose kai kurių jų mokau žmones. Svarbiausia ugdant intuiciją yra žmogaus tikrumas, tyrumas pakilus virš proto, nebesant varžomam jo ir jo sukurtų įsitikinimų, rėmų, sistemų. Tyras, didelių ydų neturintis žmogus gali girdėti savo  atmą, per ją prabylančią intuiciją. Ydos, netinkamas mūsų elgesys dažniausiai iškraipo  atmos balsą, todėl gyvenimo būdo ir pasirinkimų į teigiamą pusę nekeičiantis asmuo negali vadovautis intuicija. Nors meditacijos metu dažniausiai vienaip ar kitaip jaučiame tą aukštesnę būtį,  atmą, tačiau netgi tokioje būsenoje sugeba įsiterpti mūsų ego ir iškraipyti suvokimą bei realizacijas – bandome save įtikinti išgirdus intuiciją, vidinį balsą, nors iš tiesų, vadovaudamiesi ego, protu, priimame mums teisingu atrodantį arba tiesiog patrauklų sprendimą.

Meditacijų metu stengiamės pagauti, identifikuoti kokį nors signalą, ženklą, kuris kiekvienam skirtingas. Vienas gali matyti šviesą, kitam pradeda niežėti nosį ir panašiai. Vėliau mokomasi dirbti su šiais ženklais. Vienas signalas reiškia taip, kitas – ne. Vienintelė šios praktikos sąlyga – visiškai pasitikėti šiais ženklais, kaip mes sakome, pasikliauti angelu. Žinoma, kaip ir bet kur, kartais gali pasitaikyti klaidų ar netikslumų, bet, vėlgi, viskas tik dėl žmogaus proto. Iš pradžių mums gali nepavykti išvengti jo įsikišimo. Jeigu žmogus yra kantrus ir ilgai mokosi suprasti bei kasdienybėje naudoti šią signalų sistemą, ilgainiui ji tampa vis tobulesnė ir ja galima naudotis priimant bet kurį sprendimą. Remiantis šiais ženklais susiformuoja pasitikėjimo vidiniu balsu jausmas, kuris yra būtinas siekiant jį suprasti ir išgirsti. Ilgą laiką praktikuojant tai, intuiciją suvokti pradedame ne tik signalais, atsiranda gilesnis ir subtilesnis pajautimas, tiesos suvokimas, padedantis mums suprasti ne atskiros situacijos specifiką, bet visą visumą.

- Na, o kaip atskirti ar girdime savo vidinį balsą, atmą, ar tik savo proto interpretaciją?

- Ilgą laiką dalyvaujantys mano vedamuose jogos užsiėmimuose ir meditacijose šiandien jau nieko nebeklausia. Jie patiria, jaučia vidumi ir bando visa išgyventi, suprasti tyliai, kantriai laukdami atsakymo. Neseniai medituoti pradėję žmonės turi labai daug klausimų, jie bijo kažką padaryti ne taip, bijo kažkokių pasekmių. Taip besijaučiantiems sakau: ,,Tu per daug mąstai.” Dažnas mano, kad išvystytas protas – aukščiausia žmogaus sąmonės ir evoliucijos būsena. Bet galbūt intuicija veda aukščiau nei žmogui suvokiama? Gal ji – kelias į angelišką būtį? Kai žmogus nurimsta, kai pradeda mažiau mąstyti, ateina tikrasis suvokimas. Taigi, jeigu žmogus dar abejoja savo vidiniu balsu, vadinasi, jis dar per daug mąsto.

- Dažnai teigiama, kad moterų intuicijos jausmas stipresnis, jose besiskleidžiantis jau vien dėl buvimo moterimi. Ką apie tai manote Jūs? Ar vyrų intuicija silpnesnė?

- Moterys yra stipriau veikiamos in energijos, kurią atspindi intuicija. Tuo tarpu vyrai yra  jan energijos atstovai, jie vadovaujasi protu. Pagal vedas, vyras yra tas, kuris išeina iš namų į pasaulį, siekdamas jį užkariauti ir atnešti jo dalelę namo. Vyras visada išeina į išorę, į  jan, o moteris lieka viduje, in, ji pasyvesnė. Vyras į pasaulį žiūri atmerktomis akimis, o moteris, atvirkščiai, viską mato širdimi, todėl jos akys pasauliui užmerktos. Būtent todėl jos dažniau jaučia subtilius aspektus ir jų intuicija natūraliai labiau išlavinta.

- Kam reikalinga intuicija? Ar neužtenka pasitikėti tik protu, intelekto gebėjimais, logika ir moksliniais skaičiavimais?

- Aš manau, kad tobulėjimo, kažko aukštesnio siekio paprasčiausiai neįmanoma sustabdyti. Kol žmogus vadovaujasi protu, jam atrodo, kad viskas taip ir turi būti, tačiau kiekvienas anksčiau ar vėliau išgyvena tą momentą, kai Dievas jį susiranda ir parodo tai, kas yra aukščiau proto. Paragavę to, pajuntame, kad protu suvokiami dalykai nebetenkina, jie nebeteikia tiek prasmės. Šio proceso, kaip ir tekančios upės, negali sustabdyti, jis vyksta natūraliai. Mąstant apie evoliuciją, jos virsmus, tikėtina, kad yra kažkas dar aukštesnio už intuiciją, apie ką sužinosime ją išugdę.  

Dabar mes pereiname į Vandenio erą. Apie 2150 metus ši era oficialiai prasidės, o mes gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Krikščionybė atsirado prasidėjus Žuvų erai ir tuo pereinamuoju laikotarpiu žmonių sąmonėse taip pat vyko labai įdomūs procesai, viskas keitėsi. Dabar vyksta tas pats, žmonės ir jų suvokimas reikšmingai kinta. Intuicija tampa vis svarbesne gyvenimo dalimi. Dabar pasibaigiančioje Žuvų eroje buvo galima pasitikėti religija, kunigu. Tai, ką sako kunigas, šventikas, buvo laikoma absoliučia tiesa, nepaisant jos buvimo priešinga mokslo atradimams. Prieš prasidedant Vandenio erai, yra aiškiai matoma, kad šventikai, kunigai nebėra autoritetai. Žmonės mato, kad jie – tokie patys, kaip paprasti individai, dažnai žinantys, matantys ir jaučiantys netgi daugiau nei kunigai. Su šiuo jausmu ateina pasitikėjimas savimi, savo vidiniu balsu – dieviška būtybe. Manau, kad Vandenio eroje šventikų kultas išnyks, tai vyksta jau dabar ir, atrodo, šis reiškinys labai glaudžiai susijęs su intuicijos lavinimo mastais.

- Ką lemia išvystyta intuicija? Kaip šis jutimas keičia žmogų ir jo gyvenimą?

- Didžioji dalis sėkmingiausių žmonių ir užsienyje, ir Lietuvoje vadovaujasi arba bent jau iš dalies  atsižvelgia į intuiciją, savo vidinį balsą, aukštesnių jėgų vedimą. Viskas, ką mes gauname, ką išsiugdome padeda mums gyventi, padeda evoliucionuoti ir tobulėti. Išugdyta intuicija visada leidžia pasitikrinti žingsnio teisingumą ir reikiamybę. Intuicija leidžia tapti nepriklausomu. Kol žmogus nejaučia pasitikėjimo savo vidiniu balsu, jis yra priklausomas nuo kitų. Viduramžiais nepaklusimas kunigui reiškė atskyrimą nuo bažnyčios, kas tolygu socialinei mirčiai ir atskirčiai. Tokiu būdu buvo labai patogu manipuliuoti žmonėmis. Žmogus, anksčiau galvojęs, kad su Dievu gali bendrauti tik per tarpininką – šventiką, išugdęs intuiciją suvokia galintis su Juo kalbėti pats bet kur ir bet kada. Būtent todėl intuicija leidžia mums jaustis nepriklausomais. Išlavinęs intuiciją žmogus tampa laisvas, kūrybiškas, jis prieš veikdamas nebeturi klausti kitų. Vandenio eroje žmonės elgsis taip, kaip jaučia turintys elgtis, nebeegzistuos ,,galima ir negalima” taisyklės – tai suteikia individui didžiulę kūrybinę galią.

- Daug keliavote. Ar pastebėjote kaip intuicija ir sprendimų priėmimas remiantis ja vertinamas kitose šalyse? Kodėl Vakarų kultūroje intuicija nepasitikima?

- Vakarų kultūros žmonės gyvena jan plotmėje, jie daugiausiai pasitiki savo protu, mąstymu ir samprotavimais.  Rytuose žmonės yra mažiau racionalūs, mažiau išsilavinę. Žinome, kad, pavyzdžiui, Indijoje prekeiviai labai dažnai sukčiauja, siekdami išgyventi bando apgauti klientus, pasipelnyti iš jų. Tačiau Vakarų kultūros žmogui šis sukčiavimas, jų apgaulės atrodo labai naivios ir primityvios. Mūsų šalyse sukčiaujama daug sumaniau – čia, nors žmogus ir yra apgaunamas, jis priverstas sugrįžti dar kartą, o gal ir visą gyvenimą. Visa tai – išlavinto proto rezultatai.

Kultūros skirtumų tarp Rytų ir Vakarų yra gausu. Pavyzdžiui, jeigu Rytuose žmogus yra tikintis, jis tokiu išlieka kiekvieną gyvenimo akimirką – visur ir visada. Į Lietuvą atvažiavus mano pakviestam indusui, jis, eidamas pro bet kurią šventovę: bažnyčią, koplytėlę, cerkvę visuomet išreiškia pagarbą, nori klauptis, lenktis, bent jau nulenkia galvą, pasako  Namaste. Jis visada tiki. Vakaruose gyvenantys žmonės dažniausiai tiki tik tada, kai yra bažnyčioje arba kai susiduria su problemomis. Kad ir kaip stengiamės, mes, priklausantys Vakarų kultūrai, tiesiog nemokame būti tokie nuoširdžiai dvasingi kaip kilę iš Rytų. Mes įpratę viską vertinti protu, todėl pasitikėti savo vidumi mums taip sudėtinga. Tiesa, dabar vyksta kultūrų maišymasis, taigi ateityje matysime koks hibridas atsiras šio maišymosi pasekoje.

- Pasidalinkite istorijomis apie intuicijos apraiškas Jūsų gyvenime.

Parašiusi kiekvieną knygą dažnai sakau negalinti įvardinti savo autorystės. Visos idėjos, knygoje sutalpintos mintys ir pasakojimai nėra išmąstyti mano protu, tai – ne mano sukurta medžiaga, o  informacija, atėjusi iš aukščiau. Aš ja tik dalinuosi. Dabar rašau naują knygą ir kai kurių dalykų, apie kuriuos rašau, aš nesu niekur skaičiusi, girdėjusi ar analizavusi, tačiau aš gaunu teisingą informaciją natūraliai, per intuiciją. Naujosios knygos veiksmas vyksta Jungtinėje Karalystėje balandžio mėnesį. Gaunu informaciją, jaučiu, kad ten jau greitai pavasarėja, viskas žydi, gražu. Tačiau pakėlusi akis nuo kompiuterio ekrano pažvelgiu per langą ir matau pilką, niūrų vaizdą, iki žydėjimo dar toli... Sąmoningai, remdamasi savo proto samprotavimais, nusprendžiu pataisyti tekstą, rašau, kad pavasaris dar tik laukiamas. Būtent tą dieną manęs aplankyti atkeliavo sesuo, kuri gyvena Jungtinėje Karalystėje ir pradėjo pasakoti koks gražus pavasaris jos namuose, Anglijoje... Tai – tik vienas iš daugybės pavyzdžių kai aš įsitikinau intuicijos teisumu. Sesei išėjus tekstą vėl pataisiau. Šįkart, patikėjusi pirminiu impulsu, savo vidiniu balsu.

Neseniai išleistos savo knygos ,,Miegantys žmonės” pristatyme netgi nežinojau kaip pateisinti, kaip papasakoti kodėl rašiau tai, ką rašiau, nes visa tiesiog atėjo į mano galvą. Galiu sakyti, kad tai – fantastika, tačiau taip dažnai įsitikinu, kad visa – tiesa. Paskutinįkart prie manęs priėjo moteris, buvusi Indijoje pas budistų vienuolius, kurie aiškinantys, kad pasaulis – spiralės formos, o Saulė – tos spiralės centras. Kiti žmonės, išgirdę mano knygos pristatymą, pasidalino su manimi mokslininkų tyrimu, kurio metu buvo tirtas Saulės judėjimas spiralės principu... Įdomiausia tai, kad aš, nieko nežinodama, visa tai aprašiau savo knygoje. Kaip po tokių įvykių galiu nepasitikėti savo vidiniu balsu?

Agnieta JONIKIENĖ

***

Mano astrologijos mokytojas I.Vėtrovas vienu metu buvo karo daktaras. Tuomet jam teko dalyvauti įvairiuose mokymuose, vykusiuose Rusijoje, ir vienas jų buvo skirtas lavinti karių intuicijai bei įžvalgai. Karius išveždavo į gamtą, jie gyvendavo palapinėse ir kiekvieną rytą tik prabudę, tik pajutę grįžusią sąmonę, turėdavo neatmerkdami akių mintyse apžvelgti erdvę, kurioje jie yra, suprasti kokie daiktai ir žmonės randasi aplink juos, sąmonę perkeliant už palapinės ribų apžvelgti ten esančią teritoriją. Po šios ,,apžvalgos” keliamasi ir tikrinama kiek buvo pamatyta ir kas, regėto vidiniu žvilgsniu, iš tiesų yra taip, kaip atrodė. Ilgainiui atlikdami šią praktiką, kariai išsiugdydavo stiprią intuiciją. Jie jausdavo kas kur padėta, jeigu kažkas vaikščiodavo netoliese, iš karto būdavo pastebėtas – netgi gulėdami palapinėje kariai, išgirdę menkiausią garsą, galėdavo atspėti koks gyvūnas yra stovyklavietėje ir ką jis veikia. Rytų šalyse intuicija lavinama labai panašiais būdais. Vidinį balsą išgirsti besimokantis žmogus gali būti visiškai nesusijęs su dvasingumu, jis intuiciją gali lavinti įvairiomis aplinkybėmis ir skirtingose situacijose.